Manoma, kad samojedai yra viena iš seniausių špicų veislių, į kurios veisimą žmonės praktiškai nesikišo. Šių šunų tėvynė - šiaurės Rusija, tiksliau patys šiauriniai rajonai. Samojedų gentys, gyvenančios prie Šiaurės jūros krantų gyveno klajoklių gyvenimo būdą, kartu su elniais ir šunimis. Samojedai buvo geri medžiotojai ir žvejai, kartu juos lydėdavo protingi, ištvermingi ir darbštūs šunys, kurie ne tik prižiūrėdavo elnius, sušildydavo per didžiausius šalčius žmones, bet ir žaisdavo su jų vaikais. Šunis vadindavo įvairiai: poliarinis vilkas, Arktikos špicas arba tiesiog šuo, kuris šypsosi. Šis šuo pavergė ir keliautojų, tyrinėjusių šiaurės platybes, širdis. Samojedų šunys dalyvavo didžiosiose Arktikos ir Antarktikos ekspedicijose kartu su tyrinėtoju F. Nansenu. Ypač sunkiomis šiaurės sąlygomis šunys tempdavo nartas, kelis kartus sunkesnes už savo svorį. Išvažiuodami tyrinėtojai pasiėmė kelis šunis su savimi, pavadindami juos samojedais šiaurės genties garbei. Taip samojedai maždaug prieš šimtą metų atkeliavo į Angliją, kur prasidėjo veislės populiarėjimas. Ypač šios veislės šunis pamilo karalienė Aleksandra. Anglijos kennel-klubas 1988 m. pirmasis sudarė veislės standartą.

Visose užsienio parodose baltakailiai samojedai užima prizines vietas. Savo išskirtine išvaizda ir charakteriu jie pavergia ne vieną širdį. Samojedai labai draugiški ne tik žmonėms, bet ir kitiems gyvūnams. Jie ramaus būdo ir jaučiasi tikrai laimingi, kada yra priimti į šeimą (samojedas niekada nebus laimingas, pririštas prie būdos). Samojedas - geras sargas, bet švelnus ir inteligentiškas. Jis niekada pirmas neįsivels į peštynes, bet jei bus reikalas, jis sugebės apginti ir save, ir šeimininką. Apsaugai šis šuo netinkamas, jis loja, bet nekanda. Dėl savo minkšto charakterio samojedai labai tinka šeimoms, kur yra vaikai, nes jie labai mėgsta vaikų kompaniją. Inteligentiško, gero ir ištvermingo Samojedo širdyje ir snukutyje visada atsispindi kalėdų šventės dvasia.